Adolfas Adleris
Alfredo Adlerio Individualiosios psichologijos mokykla priklauso gelminės psichologijos mokykloms greta S. Freudo ir G. Jungo. Jos visos trys Lietuvoje yra gana aktyvios.
Esminis adlerietiško konsultavimo, terapijos aspektas yra lygiavertiškumas. Konsultantas nėra ekspertas. Nes tik pats žmogus gali geriausiai save pažinti ir suprasti. Bet konsultantas gali padėti jam tai pamatyti, būti veidrodžiu, liudytoju ir pan. Žmogaus gyvenimo stilius pasireiškia bendraujant su konsultantu, priklausomai nuo to, koks konsultanto gyvenimo stilius. Dėl to konsultantui svarbu žinoti savo gyvenimo stilių, ir per tai komunikuojant su klientu padėti jam pamatyti savąjį.
A. Adleris, kaip ir G. Jungas, taip pat buvo S. Freudo mokinys, vienu metu – mylimas mokinys.
Pagrindinis skirtumas tarp A. Adlerio Individualiosios psichologijos ir S. Freudo psichoanalizės yra tai, kad, priešingai nei jo mokytojas, A. Adleris galvojo, jog seksualinė energija nėra pagrindinis motyvas, kuris žmogui sukelia visus dinaminius procesus.
Vėliau A. Adleris išvystė teoriją, teigiančią, kad pagrindinė žmogų motyvuojanti vara yra jo poreikis jaustis reikšmingam. Ir jeigu žmogus patiria nuvertinimą, įgimta kūrybinė psichinė galia jį automatiškai skatina siekti pranašumo. Pasak A. Adlerio, tai būdinga visiems žmonėms. Žmogus, galima sakyti, taip sukurtas – su tokiu vidiniu mechanizmu.
Vienas žymiausių A. Adlerio mokinių R.Dreikursas sako: tai dėsnis toks pat tvirtas, kaip ir žemės traukos dėsnis: jei žmogus pažemintas, jo vidinė jėga skatina jį siekti pranašumo.
Pasak A. Adlerio, antrasis įgimtas pagrindinis žmogaus poreikis yra priklausyti grupei. Tad psicholgas itin akcentavo bendruomeniškumo jausmą. Tai skiriasi nuo S. Freudo psichoanalizės, nes jis daugiau analizavo ir suvokė žmogų kaip individualų, kaip atskirtą, kur visi procesai vyksta jo viduje.
A. Adleris visą laiką matė žmogų tarp kitų žmonių. Jis kalbėjo, jog vienas žmogus yra per silpnas, kad išgyventų. Ir tai pasireiškia dviem aspektais – poreikiu priklausyti grupei ir prisidėti prie jos veiklos. Nes kai prisidedi, jautiesi priklausantis. Adleris sakė, kad psichinės sveikatos požymis ir pagrindas yra bendruomeniškumo jausmo išsiskleidimas ir pojūtis, kad esi pakankamai reikšmingas.
A. Adleris teigė, jog žmogus yra vientisas, ir kiekviena jo apraiška yra persmelkta viso jo gyvenimo stiliaus. Gyvenimo stilius – tai dar vienas kertinis A. Adlerio individualiosios psichologijos konceptas, nusakantis būdus, kuriais žmogus stengiasi pasiekti reikšmingumo ir priklausymo jausmą. Anot A. Adlerio, tai psichologinis žmogaus piršto antspaudas.
Dar viena esminių A. Adlerio idėjų – žmogaus veikla visuomet yra tikslinga. Ir tas tikslas susiformuoja, priklausomai nuo ankstyvųjų patirčių vaikystėje. Beje, visos psichologinės mokyklos sutaria, kad asmenybė formuojasi maždaug per pirmuosius penkerius–septynerius metus. Taigi tas tikslas – ar būti stirpiausiam, ar rūpintis kitais, ar būti žaviam ir silpnam, kad kiti tavimi rūpintųsi, – šis neįsisąmonintas tikslas susiformuoja pirmaisiais metais, ir tai pasireiškia visur.
A. Adleris labai anksti suvokė, kad žmogaus formavimasis vyksta per santykį. Šiuolaikinės psichoanalitinės teorijos yra labai priartėjusios prie adlerietiškosios psichologijos, kalbant apie bendruomeniškumo, santykio svarbos žmogaus vystymuisi ir formavimuisi idėjas.
A. Adlerio idėjos – poreikis jaustis pakankamai reikšmingam ir turėti išvystytą bendruomeniškumo jausmą – yra tiek adlerietiško konsultavimo pagrindas, tiek ir terapijoje vaidina didelį vaidmenį.
Pagrindinis adlerietiško konsultavimo principas – padėti žmogui atskleisti ir pačiam pamatyti savo gyvenimo stilių. Labai įdomu, kad A. Adleris nevartojo žodžio pasąmonė ar neįsisąmoninimas. Jis tiesiog sakė, kad yra dalykų, kurių mes nežinome. Šiuolaikiniai adleriečių teoretikai teigia, kad taip jis išreiškė opoziciją S. Freudui.